Aš nepasidariau lietuviu, aš esu juo gimęs. Manyje lietuvio siela buvo tik užmigdyta ir tereikėjo kibirkštėlės, kad ji prisikeltų, prasiblaivintų ir stotųs tėvynės sūnų eilėn

Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis
.
.
.

Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtosioms metinėms, M. K. Čiurlionio namai Vilniuje renginiais ir parodomis prisimena asmenybes, aktyviai skatinusias pirmuosius atgimstančio lietuviškojo judėjimo žingsnius, aktualizuoja pirmąsias lietuviškas draugijas, pirmuosius telkimosi židinius, idėjas ir įvykius, kvietusius Vilniun po Lietuvą ir pasaulį išsibarsčiusius lietuvius.

Šis renginių ciklas bus apvainikuotas koncertu-minėjimu Vilniaus rotušėje lapkričio 21 dieną 18 valandą, skirtu lietuvių teatralo, dramaturgo, publicisto Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio 165-osioms gimimo metinėms. Vakaro metu klausytojai išgirs pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ ištraukas, dainas ir chorus, kurie ne vienam buvo ta „kibirkštėle”, priminusia lietuviškąją prigimtį. Skambės nemažai M. K. Čiurlionio kūrinių, kurie jau dvidešimtojo amžiaus pirmajame dešimtmetyje Vilniuje žadino lietuvišką dvasią, – tai lietuvių liaudies dainų išdailos chorui ir didingoji kantata „De profundis“, kuriai tekstą į lietuvių kalbą išvertė Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė. Klausytojų laukia ir didelė staigmena: renginyje bus pirmą kartą pristatyta iš eskizų prikelta M. K. Čiurlionio daina „Susimąstė angelėliai”, kuriai kompozitorius veikiausiai pats sukūrė ir poetinį tekstą. Koncertinę programą atliks profesorė Asta Krikščiūnaitė (sopranas), choras „Aidija“ (vadovas ir dirigentas Romualdas Gražinis) ir pianistas Rokas Zubovas. Vakare dalyvaus profesoriai, habilituoti daktarai Viktorija Daujotytė ir Vytautas Landsbergis.

 

Iš sulenkėjusios bajorų šeimos kilusio Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio lietuvišką savimonę pažadino ir sustiprino pažintis su G. Petkevičaite-Bite, vėliau ‒ su V. Kudirka. 1904 m., grįžęs nuolat gyventi į Lietuvą, jis įsitraukė į Vilniaus lietuvių savišalpos draugijos steigėjų gretas, dalyvavo dramos mėgėjų kuopelėje. Prieš tai draugija nelegaliai veikė kaip „Dvylika Vilniaus apaštalų“, kurie inicijavo pirmojo lietuvių dienraščio leidimą. P. Vileišio pakviestas, G. Landsbergis-Žemkalnis organizavo „Vilniaus žinių“ administraciją, čia kurį laiką dirbo, jau turėdamas žurnalistinio darbo patirtį „Varpe“, „Ūkininke“, vėliau straipsnius siuntė ir į „Viltį“. Norėdamas dirbti savarankiškai, 1905 m. jis įsteigė scenos mėgėjų draugiją „Vilniaus kanklės“, jai vadovavo iki draugijai susijungiant su Vilniaus lietuvių savišalpos draugija, režisavo spektaklius ir pats juose vaidino.

Būtent „Vilniaus kanklės“ 1906 m. lapkričio 6 d. pakvietė Vilniaus publiką į pirmosios lietuviškos „operos“ „Birutė“ premjerą. Pjesę tais pačiais metais paskelbęs G. Landsbergis-Žemkalnis pritaikė ją libretui, kuriam muziką sukūrė Mikas Petrauskas: Utarninke [...] prisipildė vėl Vilniaus Miesto salė žmonėmis įvairių tautų, įvairaus luomo ir įvairių parėdkų: marguliavo juodi švarkai, pilkos sermėgos, salionų tualėtai ir tautiški rūbai; mainėsi aidos lietuvių, rusų, lenkų kalbų. „Vilniaus Kanklės“ sukvietė čia šį kartą žmones į nepaprastą reginį – žadėjo Žemkalnio meliodramą „Birutą“, papuoštą jauno mųsų artisto kompozitoriaus p. M. Petrausko muzika, - rašė „Vilniaus žinių“ 1906 m. Nr. 24.

G. Landsbergis-Žemkalnis sukūrė dar keliolika pjesių, dažniausiai komedijinio pobūdžio, iš kurių reikšmingiausia – „Blinda, svieto lygintojas“, atlikta Vilniuje 1907 m. lapkritį. Ji suteikė pradžią heroizuoto valstiečio „razbaininko“ tautiniam mitui, kuris lietuvių kinematografijoje sulaukė net kelių interpretacijų. Tai buvo XIX–XX a. sandūroje kylančioms modernioms tautoms būdingas pasakojimas. „Blindos“ repeticijoje pirmąkart gyvaisusitiko Sofija Kymantaitė ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, beje, piešęs šios pjesės viršelio projektą. „Kanklės“ Čiurlionį pakvietė dirbti savo jungtinės draugijos chorvedžiu. Su choru jis buvo parengęs koncertines programas, 1908 m. skambėjusias Vilniaus salėse. G. Landsbergis-Žemkalnis prisidėjo režisuojant didžiulio susidomėjimo susilaukusį Julijaus Słowackio „Mindaugį, Lietuvos karalių“ (versta Kudirkos), kuriame S. Kymantaitė atliko vieną pagrindinių – Aldonos vaidmenį.

Savo kurtuose spektakliuose režisierius pasirinkdavo charakterinius vaidmenis ‒ Krivio Vaidilos („Birutėje“), pono Veršinskio („Blindoje“), kryžiuočio Heidenricho, popiežiaus pasiuntinio („Mindaugyje“), vokalinių gebėjimų reikalaujančio Pietro (Bracco dramoje „Pietro Caruso“) ir kt. Vilniuje jis aktyviai kūrė nuo 1904 iki 1908 metų, po to išvykęs į Kauną, o dar po metų – į Šiaulius, atgaivino „Dainos“ ir „Varpo“ draugijų sceninę veiklą. 1909 m. inicijavo pirmojo lietuvių spektaklio „Amerika pirtyje“ minėjimą Palangoje. Šiauliuose pastatė beveik penkiasdešimt spektaklių, iš kurių minėtini M. Šikšnio-Šiaulėniškio „Pilėnų kunigaikštis“, H. Heljermanso „Du keliu“; numatytas statyti, bet nespėtas V. Krėvės „Šarūnas“. Šalia lietuvių-lenkų istorinius klausimus gvildenusios  publicistikos, rašė teatro kritiką, nevengdamas ir teorijos, vaidybos profesionalumo problemų. 1915 m. G. Landsbergis-Žemkalnis grįžo į Vilnių, kur po metų mirė.